Nereikalingas žmogus? (Eduardui Mieželaičiui – 90)
Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas
Pastaruoju metu bandoma naujai pažvelgti į praeityje (tarybiniu laikotarpiu) garsių ir populiarių autorių kūrybą. Iš nūdienos literatūros mokslo pozicijų vertinama A. Vienuolio-Žukausko, P. Cvirkos, J. Baltušio ir E. Mieželaičio kūryba.
Šiemet sukako 90 metų nuo poeto, eseisto, vertėjo Eduardo Mieželaičio gimimo. 1997-ųjų, paskutiniųjų savo gyvenimo metų, vasario kovo mėnesiais sunkiai sirgdamas poetas užrašė savo prisiminimus ir pavadino juos Nereikalingas žmogus. Akcentai. Pavadinimo potekstė akivaizdi, jei prisiminsime garsųjį E. Mieželaičio eilių ciklą Žmogus, už kurį jis 1962 m. gavo aukščiausią tuometinį įvertinimą – Lenino premiją. Šios eilės tapo savotišku poetiniu komunistinės ideologijos manifestu. Kita vertus, po Nepriklausomybės atkūrimo, kai dėl ligos ir sąmoningai pasirinktos laikysenos E. Mieželaitis liko visuomeninio gyvenimo užribyje, kai jo kūryba buvo primiršta tiek skaitytojų tiek kritikų, pavadinimas Nereikalingas žmogus įgyja dar vieną – skaudžiai asmenišką prasmę. Ar iš tikrųjų šiandien E. Mieželaičio kūryba niekam nereikalinga? Perfrazuojant E. Mieželaitį, klausimu Nereikalingas žmogus? pavadinta ir nuo spalio 28 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus patalpose veikianti paroda, skirta poeto 90-osioms gimimo metinėms paminėti.
E. Mieželaičio gausus (virš 50 knygų) kūrybinis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai. Gyvenimo saulėlydyje pats poetas nepagrįstai abejoja kūrybinio darbo prasme: Gyvenimas yra vertesnis už viską šiame skurdžiame pasaulyje – net ir už knygas. Ergo – mažiau rašyti ir daugiau gyventi. Tokios mintys ateina į galvą tada, kai nebe daug to gyvenimo lieka, bet kiek lieka, tiek pagyventi dar reikia (1996 m. lapkričio 11 d.). Tačiau niekas neabejoja dėl jo kūrybos įtakos tolimesnei lietuvių poezijos raidai. Ypatingai akcentuojamas jo indėlis modernizuojant lietuvių poetinę kalbą, ieškant naujų formų. Poetas V. Braziūnas teigia: Ką Mieželaitis darė? Jis kaip taranas savo kūryba pramušė didžiulę skylę toje gelžbetoninėj pirmiausia poetinės formos draudimų sienoj – vienas po kito paskui pro tą skylę lindom net patys jos nebejausdami: formos laisvė darėsi lyg savaime suprantama. Anuomet – savaime?... (V. Braziūnas.Pro uždangos kraštelį. 2008 m.)
Parodoje norima parodyti E. Mieželaitį kaip poetinių formų novatorių ir meistrą. Atsisakoma nuoseklaus chronologinio eksponuojamos medžiagos išdėstymo principo. E. Mieželaičio eilių ciklas Žmogus yra parodos leitmotyvas ir teminio jos suskirstymo branduolys. Kiekviename stende nagrinėjama atskira tema, turinti savo sąlyginį pavadinimą: Pakilsiu aš.., ŽMOGUS ar žmogus, Pasaulio žmogus, Fontanas lietuvių poezijos aikštėje, Šeimos žmogus, Poeto laisvė, Nereikalingas žmogus, Čia Lietuva. Vienoje parodinės salės kertėje kiek plačiau papasakota apie 1946 m. spalio 1-2 d. Vilniuje įvykusį Visuotinį rašytojų susirinkimą, kuriame stalininiai kultūros ideologai E. Mieželaičio poezijoje atrado formalizmo, dekadentizmo ir nacionalizmo nuodėmių apraiškas. Pagal daugiausiai kritikos susilaukusį eilėraštį Kumelė, ši parodos dalis pavadinta Kumelės byla. Keleto parodos stendų centre eksponuojamos fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukos. Jų paskirtis – savotiškai anonsuoti stendo turinį, pabandyti sukurti reikiamą nuotaiką. Kitos (virš stendų eksponuojamos) didelio formato A. Sutkaus fotografijos ir įvairių dailininkų darbai, iliustruojantys E. Mieželaičio poeziją, turi tematinį ryšį su stenduose patalpinta medžiaga.
Parodos rengėjai norėjo E. Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą pristatyti lankytojams netradiciškai, todėl leido sau nemažai improvizacinės laisvės komponuodami eksponatus ir apipavidalindami parodą (dailininkė Inga Zamulskienė). Šis subjektyvumas ypač ryškus stenduose Poeto laisvė ir Nereikalingas žmogus. E. Mieželaitis – formos meistras, todėl tikimės, kad poeto talento gerbėjai bus tolerantiški ir parodos rengėjų atžvilgiu.
